pūtinys

pūtinỹs sm. (3^b) 1. Kv, Kb supustyta sniego krūva, pusnynas, pusnis: Prie mūs kluonui didelį pū̃tinį supustė Rš. Nor taką ing tvartus nukastai, o dar klampiok per pū̃tinius! Drsk. Didžiausis pūtinỹs – pravažiuot nemožna Tvr. Arklys valug pilvo pūtiniñ sulėkė Švnč. Pūtinỹs sniego sulig juostos pripūstas, o jis lenda basas Vlk. Pū̃tinius kad supustė, pusėn langų nuskabino, visos tvoros kaip aptaisytos Trgn. Šuva in pū̃tinio loja Dglš. Vėjas vis labiau siaučia ir dar didesnius neša sniego pūtinius rš. 2. pūga: Nežinia, kokis bus šaltis ar vėjo pūtinys, vis tiek reikia eit Nč.